Rasos istorija
- Kokia tavo istorija, kaip rebefingas pasiekė tave? Kokia žinutė ir iš ko tave užkabino, kad vis tik ryžaisi ateiti į rebefingo sesiją?
Maždaug septyni metai atgal, mano mama, man pasakojo apie kažkokį kvėpavimo seansą, kuriame buvo, tuo metu man visai nerūpėjo, kas tai ir kam to reikia, tiesiog ją išklausiau, bet jokio susidomėjimo man tai nekėlė. Bet visus šiuos metus domėjausi saviugda, lankiau įvairius seminarus, skaičiau knygas ir viską ką jose rasdavau stengdavausi integruoti į savo realų gyvenimą, bet kai kurie dalykai prigydavo, o kai kurie tiesiog išgaruodavo. Vis dar savęs ieškodama atradau dar vieną naują variantą kaip dirbti internetu ilgai svarsčiau ar verta, staiga atsirado draugė, kuri jau pradėjo dirbti būtent tai apie ką taip ilgai galvojau, netrukus susitikau su ja, o ji papasakojo apie savo naujas patirtis iš rebefingo seansų. Jaučiausi taip lyg niekados ankščiau nebuvau apie tai girdėjusi ji mane įkvėpė, intensyviai jos klausiausi, vis užduodavau įvairių klausimų, tai atrodė tarsi neįtikėtinas dalykas, kuris padeda puikiai jaustis, tuo metu iš tiesų pajutau kas tai yra ir koks jis gali būti naudingas mano gyvenime. Ši kartą viską išgirdau visai kitaip nei tada kai apie tai pasakojo mama. Todėl nusprendžiau tuč tuojau užsiregistruoti ir išbandyti, o gal būt ir integruoti į savo gyvenimą kaip dar vieną puikų ir pozityvų įprotį.
- Ar ateidamas/-a į rebefingo sesiją turėjai konkrečią problemą? Ar galėtum ją įvardinti?
Pirmą kartą atėjusi į rebefingą jaučiau didelį vidinį konfliktą. Mano gyvenimo būdas labai skyrėsi nuo daugelio mano bendraamžių ir žinomą vyresnių už mane. Visą gyvenimą skyriau kelionėms, o ne tvirto pagrindo tiesimui po savo kojomis. Todėl jaučiau didelį spaudimą iš aplinkos ypatingai tėvų bei draugų, keisti savo gyvenimo planą į kitą pusę (žinoma, visai priešingą nei trokšta mano širdis).
(Žinoma, turbūt sunku įsivaizduoti ką reiškia visą gyvenimą paskyriau kelionėms nes kiekvienas iš mūsų tai gali suprasti skirtingai, todėl trumpai apibūdinsiu. Prasidėjo bakalauro studijos, vis laiką kol studijuodavau dirbdavau ir iš karto žinojau kur tuos pinigus panaudosiu. Tik baigdavosi sesija ar būdavo nors kokios nors atostogos aš jau sėdėdavau lėktuve ir skrisdavau į platųjį pasaulį jo pažinti. Iš pradžių tai būdavo vasarą, vėliau išskrisdavau ankščiau viską atsiskaičiusi ir pačių studijų metu. Dirbdavau, studijuodavau, o kai užtekdavo pinigų naujai kelionei darbą mesdavau ir skrisdavau. Baigusi bakalauro studijas stojau į magistro dar nespėjus baigti pirmo kurso aš jau buvau pasiėmusi akademines atostogas nes išsikovojau metų laiko darbo vizą į Kanadą (jei būtų nedavę atostogų bučiau metusi studijas). Na ir žinoma greit viską susipakavau ir išskridau keliauti ir dirbti po šią nuostabią šalį, galiausiai viskas užsitęsė iki dviejų metų keliavimo po Ameriką (studijų nepraradau).Taip gyvendama per 2018 metus studijuodama magistrą aplankiau 14 skirtingų pasaulio vietų. Žinoma kuo daugiau ir ilgiau tai tęsėsi tuo mažiau palaikymo tik nuolatinis spaudimas eiti dirbti "normalų darbą", kurtis pagrindą po kojomis, įsigyti būstą ir gyventi kaip tradicinis Lietuvos gyventoja, vis tie komentarai, kad aš ne jaunyn, kad man reiktų pažiūrėti kiek man metų ir pan.. Deja širdis mano tam priešinosi todėl norėdavosi vengti kitų žmonių, kurie nepritaria tokiam gyvenimo būdui, po susitikimo su tėvais galiausiai grįžusi verkdavau ir taip vis dažniau. Brolis bei kai kurie draugai taip pat laikė mane kvaila ir nesubrendusia todėl viskas tik gilėjo. Visada su savimi nešiodavausi gumulą, o dar niekaip nepavykdavo susikurti internetinio darbo todėl reikdavo kankintis visokiuose samdomuose darbuose. Viskas pradėjo baisiai slėgti pati pradėjau tikėti, kad reikia siekti karjeros, o ne mėgautis gyvenimu.)
Taip pat slėgė ir kiti dalykai, niekada nebuvau atsidavusi krikščionė nėjau į bažnyčia - tik per šventes nesimelsdavau kiekvieną dieną prieš miegą ar nepraktikuodavau kitų religinių ritualų. Atėjo laikas mano vestuvėms per kurias nenorėjau tuoktis bažnyčioje, žinoma gyvename šiuolaikinėje visuomenėje ir viskas yra toleruojama, bet tik ne po sovietiniams žmonėms, kiekvieną kartą susitikusi su tėvais vėl atlaikydavau nežmonišką spaudimą dėl savo pasirinkimo ir taip beveik pusę metų ir ilgiau, visaip bandydavau įrodyti, kad ne visi žmonėms vienodi, bet žinoma- nepadėjo- jie tiesiog manęs negirdėjo ir viskas baigdavosi mano ašaromis.
Todėl viskas vis kaupėsi ir kaupėsi, o dar daug širdį spaudžiančių dalykų iš vaikystės, kurie mano pasąmonę grauždavo kaip kirminukai ( tai supratau tik po rebefingo sensų).
3. Ar buvo baisu susiruošti ateiti į pirmąją rebefingo sesiją? Kodėl? Kokios buvo mintys?
Į rebefingą susiruošiau labai noriai, labai nekantravau ir labai laukiau, užsiregistravau gal antradienį todėl teko laukti beveik savaitę iki kito pirmadienio. Mintyse kirbėjo, kad čia yra tai - ko man reikia, kad čia gausiu visus atsakymus ir pagaliau galėsiu nusimesti tą maišą pilną savo tėvų bei draugų spaudimo nuo kupros.
4. Kokie įspūdžiai po pirmosios rebefingo sesijos?
Nuo tos akimirkos, kai tik įėjau jaučia jaukią atmosferą, maloniai sutiko viską aprodė kaip pasiruošti sesijai. Labai smagu nes instruktorė į viską po truputį įveda, leidžia apsiprasti prie aplinkos, supažindina plačiau, kas tai yra, įspėja apie galimus pojūčius (remdamasi savo bei kitų žmonių patirtimi). Atlieka prieš seansą meditaciją, o tada supažindina tiksliai paaiškina kaip viską reikia daryti, o tuomet seansas prasideda ( net jo metu mūsų nepalieka likimo valiai, prieina, pasiteirauja paklausia, pataiso, padeda įsijausti). Pirmojo seanso metu pradėjus kvėpuoti maždaug po dešimties minučių ėmė formuotis keisti jausmai pradėjo tirpti galvos dalis, rankos iki pat pirštų galiukų, jau po kelių minučių jaučiau kaip viskas galutinai nutirpo, tada prisijungė ir kiti pojūčiai, pradėjo riedėti ašaros kiek įmanydama stengiausi vis vien taisyklingai kvėpuoti ir viskas tik stiprėjo, ašaros bėgo upeliais, prisijungė ir pasikūkčiojimas. Jausmas toks, kad tu nieko negali padaryti, o tavo kūnas pats savaime save kontroliuoja. Net ir stipriai įsiverkus nepaleidau kvėpavimo, bandžiau savęs klausti ką man tai rodo, bet jokio atsakymo nesulaukiau ašaros riedėjo ir riedėjo. Tuomet pasigirdo balsas kad viskas baigta beliko grįžti į savo įprastinį kvėpavimo tempą, deja taip paprasta nebuvo kaip gali pasirodyti dar 10-20 minučių negalėjau pajudėti kol atitirpo visos kūno dalys. Po seanso jaučiausi stipriai išsekusi ir alkana taip pat stiprų galvos skausmą, (kuris vėliau praėjo). Bet kitą rytą pabudusi jaučiausi puikiai ir pozityviai nusiteikusi, pradėjau laukti sekančio užsiėmimo. Kito saenso metu viskas vyko labai panašiai, tirpo kūnas, krito ašaros, nepasidaviau ir vis klausiau savęs, ką man tai rodo? Gale seanso viską supratau atrodo savaime atėjo vaizdiniai ir suvokimas kodėl veržiasi ašaros. Tai buvo iš vaikystės parsineštos emocijos. Kai pasidarė viskas aišku beliko visa tai tik išspręsti, bet nieko daryti nereikėjo viskas savaime pradėjo dėliotis į savo vietas. Trečio ir ketvirto saenso metu kūnas vis dar tirpo, bet su kiekvienu kartu vis mažėjo ašarų jas pakeitė - naujos idėjos ir suvokimas ką turiu daryti toliau, galvoje sukosi įvairios mintys kaip turiu elgtis, o jų paklausius sulaukdavau puikių rezultatų.
5. Ar patyrei po rebefingo sesijų asmeninių santykių su mylimuoju/-ąja, giminėmis, darbo kolegomis, kaimynais, draugais? Pokyčių finansinėje srityje? Pokyčių kūno transformacijų/sveikatos srityje?
Pokyčių buvo pačių įvairiausių jaučiausi emociškai kur kas geriau nebuvau tokia jautri kaip visuomet, galėjau kalbėti jautriomis man temomis ir nepravirkti kaip ankščiau buvo tiesiog neįmanoma. Pamenu kaip po pirmojo seanso nuėjau pas tėtį ir pati nesuprantu kaip man taip pavyko, bet išdėsčiau jam visą savo nuomonę nuo jo kišimosi į mano vestuvių planavimą iki jo gyvenimo būdo, kuris man dažnai atrodo neteisingas, išsakiau jam viską ką kaupiau gal daugiau nei 10 metų. Tas pats nutiko su kitais šeimos nariais. Su kai kuriais žmonėmis net pradėjau bendrauti jie patys mane susirado ir pradėjo bendravimui rodyti iniciatyvą. Nutiko labai keistų dalykų, tokių, kad per Kalėdas susirgo visa mano šeima, ko dar niekada gyvenime nebuvo todėl nebuvo įprasto mūsų "šeimyniškai malonaus" Kūčių ir Kalėdų stalo (dažniausiai visi išsiskirstydavom tikrai ne su Kalėdinėm nuotaikom). Vėliau netikėtai radau puikią vietą praktikai atlikti (studijų reikalai), galiausiai iš šios vietos gavau pasiūlymą dirbti darbus, kuriuos labai mėgstu. Viskas klostosi savaime sklandžiai ir palankiai man. Beje, finansinėje srityje taip pat įvyko pokyčių netikėtai kompanija, kurioje atlikau praktiką, nupirko mano tyrimus.
6. Koks pokytis labiausiai įstrigo, kai pradėjai lankyti rebefingo sesijas? Ar manai, kad iš to išėjo tau kažkas į naudą? Ar galėtum įvardinti, kas tai?
Rebefingas atvėrė daug galimybių, kurių ankščiau tiesiog nemačiau arba neleisdavau sau sąmoningai jomis pasinaudoti. Pagaliau nustojau dėl visko bliauti, sumažėjo perdėtas jautrumas mane tai labai džiugina nes dabar galiu visiems viską išakyti ką galvoju be ašarų ar isterijų. Žinoma pats išsakymo faktorius taip pat tapo kur kas intensyvesniu nei kada nors ankščiau. Žmonės pradėjo manęs klausytis, o svarbiausia išgirsti. Pasitaisė santykiai su daugeliu žmonių ir viskas tik gerėja. Išsisprendė i mano kelionių problema, šeima mane supranta ir palaiko, žmonės man pradėjo dėkoti, kad juos įkvepiu.
7. Tavo papildomi pamąstymai, jei tokių turi:
Jei manęs kas nors paklaustų ar užtenka tik skaityti saviugdos knygas ir bandyti iš jų integruoti viską į savo gyvenimą, turbūt atsakyčiau, taip knygos labai naudingos ir nesiūlau jų mesti, bet jei netyčia norėtum greitų ir efektingų rezultatų, išbandyti reikėtų kartu ir rebefingą.